Noam Chomsky

Masačiūsetso Tecnologijos Instituto profesorius, emeritas lingvistikos srityje. Vienas žymiausių JAV kairiųjų akademikų, nuo pat XX amžiaus 7 dešimtmečio griežtas JAV užsienio politikos kritikas, taipogi vienas žymiausių medijos kritikų.

Gimė 1928 metų gruodžio 7 dieną.

Libertaras-socialistas, taipogi yra išsakęs pritarimą anarchosindikalizmo idėjoms.

Žymiausi jo darbai - JAV užsienio politikos kritika prasidėjusi nuo Vietnamo karo XX a. 7 dešimtmetyje. Pagrindinis jo kritikos taikinys - JAV užsienio politikoje taikomi dvigubi standartai bei žmogaus teisių pažeidimai. Jo darbuose šia tema ypatingai pabrėžiamos JAV, tariamai propaguojančias demokratiją, ir tuo pačiu palaikančias nedemokratinius ir autoritarinius režimus visame pasaulyje.

Yra parašęs darbų ir sukūręs filmų medijos temomis - žymiausias yra Manufacturing Consent - apie vadinamąjį "sutarimo gaminimą" - propagandos priemonę demokratinėje visuomenėje ir apie visuomenės nuomonės kontrolę.

Anarchizmą suvokia kaip principą ir nėra linkęs detalizuoti kaip atrodytų anarchistinė visuomėnė - jis teigia, kad tokią visuomėnę turi sudaryti organiškos bendruomenės nuo darbovietės iki globalaus lygmens. Visada palaikė "grassroots" demokratijos iniciatyvas ir idėjas ir kritikavo demokratiją, kaip egzistuojančią tik socialiniame lygmenyje ir nepereinančią į ekonominį lygmenį.

Požiūris į globalizaciją

N.Chomskis nuo pat globalizacijos proceso išryškėjimo pateikė globalizacijos kritiką. Jis teigė, kad šis procesas tėra „seno vyno pilstymas į naujus butelius“, teigdamas, kad politinio ir ekonominio elito motyvas visada buvo tas pats - izoliuoti platesnę visuomenę nuo svarbių sprendimų darymo, vienintelis skirtumas kurį N.Chomskis išskiria - tai, kad pagrindiniai galios centrai yra tarptautinės korporacijos ir tarptautiniai bankai, taipogi jisai teigia, kad tarptautinės korporacijos kuria savo valdymo institucijas, priklausomai nuo jų tarptautinėje sferoje pasiekiamos ekonominės ir politinės galios.

Kaip teigia Chomsky, pagrindiniai ekonominės globalizacijos bei tarptautinių korporacijų klestėjimo pamatai buvo padėti Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje, kada įkurtas Pasaulio bankas (World Bank) bei Tarptautinis Valiutos Fondas(IMF - International Monetary Fund) ir šios organizacijos ėmė vykdyti „Vašingtono konsensusą“ - spausti besivystančias apriboti savo biudžeto išlaidas bei atlikti struktūrinius pakeitimus, kurie sumažintų finansavimą socialinėms reikmėms. Po tokių reformų IMF paprastai suteikia paskolas bei paramą. Taipogi Chomsky teigia, kad tarptautinės sutartys bei organizacijos (tokios kaip Pasaulio Prekybos Organizacija (WTO - World Trade organization), NAFTA (Šiaurės Amerikos Laisvos Prekybos Organizacija)) yra būdas elitui išsaugoti savo ekonomines privilegijas, tuo pat metu paminant demokratijos principą. Taipogi jis teigia, kad šios neoliberalios ekonomikos priemonės skatina neturtingas šalis būti tik pigios darbo jėgos šaltiniu, teikti resursus bei būti „investavimo galimybėmis“ pirmojo pasaulio šalims. Korporacijų vykdomas darboviečių kilnojimas į pigesnės darbo jėgos šalis veikia kaip šantažas darbininkams pirmojo pasaulio šalyse nesiorganizuoti.

Chomsky taipogi kritikuoja diskurso apie gloabalizaciją detales bei terminus, tuo pačiu patį „globalizacijos“ terminą, apibrėždamas jį kaip korporacijų skatinamą ekonominę integraciją, o ne kaip bendresnį pasaulio „mažėjimą“, tai yra susisiekimo greitėjimą bei greitesnį keitimąsi informaciją. Chomsky teigia, kad tai, kas vadinama „laisva prekyba“ yra „liberalizacijos ir protekcionizmo mišinys , sukurtas šios politikos architektų, jų interesams tenkinti, kurie priklauso tik nuo esamos situacijos“.

N.Chomsky taipogi kreipė visuomenės dėmėsį į pasipriešinimo ekonominei globalizacijai judėjimus - Zapatistų pasipriešinimą NAFTA sutarčiai nuo pat 1994 metų, taipogi jo mintys buvo vienas iš pagrinidnių ramsčių skirtingoms grupėms, kurios susivienijo demonstracijoms prieš Pasaulio Prekybos Organizaciją 1999 metų lapkritį.

Požiūris į anarchizmą

N.Chomsky visada pabrėžė anarchizmo filosofinę tendenciją kritikuoti visas neteisėtas valdžios formas. Jis retai kada pabrėždavo konkretesnes ateities visuomenės vaizdinį, bet pabrėžė jos galimą vertybinę sistemą bei institucinį vaizdą abstrakčiai. Kaip teigia jis - jo propaguojamas anarchizmas yra “... savanoriško socializmo pavyzdys, taip kaip libertarinis socializmas, anarchosindikalizmas ar anarchokomunizmas Bakunino, Kropotkino ar kitų mąstytojų tradicijoje. Šie mąstytojai galvoje turėjo vaizdinį labai organizuotos visuomenės, bet ta visuomenė yra organizuota organinių darinių pagrindu - pavyzdžiui bendruomenių. Ir jie turėjo omenyje, kad tos bendruomenės turi atsirasti organizuojantis kaimynystėms arba darbovietėms federaliniu principu, kuris kartu gali būti tiek nacionalinis, tiek ir internacionalinis. Ir visi sprendimai bendruomenėse turi būti daromi tų žmonių, kurie ten gyvena ar yra betarpiškai susiję su tomis organiškomis bendruomenėmis, kuriose jie ir gyvena." Politinės ir ekonominės valdžios atžvilgiu N.Chomsky visada pabrėždavo vietinių dmeokratinių judėjimų svarbą. Jis teigia, kad atstovaujamosios demokratijos institucijos „anarchisto būtų kritikuojamos dėl dviejų priežasčių. Pirmoji - centralizuotos valstybės galios monopolis ir antroji - svarbiausia tai, kad atstovaujamoji demokratija yra apibrėžta tik politinės valdžios sferoje ir ji niekaip negali pereiti į ekonominę sferą.„ ("The Relevance of Anarcho-syndicalism", Noam Chomsky interviu su Peter Jay, The Jay Interview, Liepos 25, 1976.)

Požiūris į gerovės valstybę

Kai kurie komentatoriai teigia, kad kai anarchizmas yra apibrėžtas kaip priešprieša valstybės institucijai, todėl yra prieštaravimų dėl anarchistų ginamų „gerovės valstybės“ bruožų. Chomsky šiuo klausimu teigė: „Aišku, galima imtis pozicijos, kad mums nerūpi problemos, su kuriomis žmonės susiduria kasdieną ir galvoti apie galimą rytojų. Arba galima priimti daug humaniškesnį požiūrį - aš noriu dirbti šiandieną, kad pastatyčiau geresnę visuomenę rytojui - gan įprasta anarchistų pozicija, ir gan sugriananti tą tariamą prieštaringumą. Ir jei tai tiesa, tai turi reikšti tiktai paramą žmonėm susiduriantiems su problemom - sveikatos ir saugumo užtikrinimas, pagalbos sistemoms žmonėms, kuriems jos reikalingos. Šių priemonių įgyvendinimas nėra pakankama salyga organizavimuisi sukurti kitokią bei geresnę ateitį, bet tai yra būtina sąlyga.“

Massmedia'os kritika

E.S. Hermano ir Chomsky kyga "Manufacturing Consent: The Political Economy of the Mass Media" tiria massmedia'os kuriamą nuomonių formavimą pateikdami pavyzdžių bei lygindami jį su propagandos modeliu. Kaip jie teigia, labiau demokratiškos valstybės, kaip pvz:. JAV, naudoja subtilius, nesmurtinius kontrolės metodus, tuo tarpu kai totalitariniai režimai naudoja jėgą paveikti žmonių mases. Chomsky teigia, kad „propaganda demokratijoje yra tas pats, kas smurtas totalitarinėjė valstybėjė.“

Šis modelis bando paaiškinti šį sisteminį veikimą ekonominėmis reikmėmis o ne konspiracija. Jis teigia, kad informacija prieš patekdama vartotojui pereina penkis filtrus, kurie tą informaciją iškreipia. Pirmasis filtras - nuosavybės filtras - dielė dalis massmedia'os priklauso stambiems konglomeratams ir yra jų veikiamas. Antrasis filtras yra finansiniai resursai - kurie ateina mažiau iš skaitytojų ir daugiau iš reklamos užsakymų. Tai savo ruožtu yra verslas (laikraštis) parduodantis produktą (skaitytojus ir auditoriją) kitam verslui -(reklamos užsakovams), todėl leidiniai yra įtakojami to, kokios informacijos nori reklamos užsakovai. Trečiasis filtras yra informacijos šaltinis - verslas bei valstybė yra vienas esminių informacijos šaltinių, o ji beveik visada yra iškreipta, taigi tai yra verslo ir valstybės informaciniai interesai. Ketvirtasis filtras yra spaudimo grupės, kurios veikia iš „standartinės informacijos linijos“ išėjusį leidėją ar informacijos tiekėją. Penktasis filtras yra bendros koncepcijos, kurios yra bendros visiems žurnalistų profesijos atstovams. Taigi šitas modelis bando aprašyti kaip massmedia pavirsta „ketvirtąja valdžia“ - decentralizuota nekonspiracine, bet būtent todėl galinga propagandos sistema, kuri gali mobilizuoti visuomenės elitui reikalingą konsensusą, apriboti viešas diskusijas iki tokių, kurios atitinka visuomenės elito interesus ir taip įgauna „demokratinio sutarimo“ pavidalą. Šiuos modelius Chomsky bei Hermanas bandė empiriškai išsirinkdami pavyzdžių poras - po du panašius įvykius, kurie skiriasi tik valstybės interesų santykiu su jais. Pavyzdžiui, jie bando parodyti, kad kada „oficialus priešas“ įvykdo nusikaltimą (pvz:. opozicijos žurnalisto nužudymas), spauda šį įvykį itin išplėtoja ir jam skiria didžiulį kiekį dėmesio, tačiau kai vietinė valdžia ar jos sąjungininkas įvykdo identišką nusikaltimą, tai tarsi „praslysta“ arba yra greitai „pradanginama“.