Proletariatas (partija)

Proletariatas – Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje veikusių darbininkų politinių partijų pavadinimas.

I Proletariatas

Tarptautinė socialinė revoliucinė partija „Proletariatas" (Internacjonalistyczna Partia Socjalno-Rewolucyjna Proletariat) – pirmoji Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje veikusi darbininkų politinė partija.

Istorija

Įkurta 1883 m. sausio mėn. Vilniuje vykusiame lenkų socialistų suvažiavime. Iniciatorius – vienas iš pirmųjų lenkų socialistų judėjimo pradininkų Liudvikas Varynskis. Jis dar 1882 m. vasarą subūrė Varšuvoje veikusias socialistų organizacijas į Darbo komitetą, kuris parengė ir 1882 m. rugsėjo mėn. paskelbė partijos programą.

Partijos ideologija rėmėsi Pirmojo Internacionalo principais. Siekė demokratinių žmogaus ir piliečio teisių, tautų lygiateisiškumo, gamybos priemonių suvisuomeninimo. Taikė revoliucinius, tačiau ne teroristinius veiklos metodus. Tokios lenkų socialistų pažiūros turėjo įtakos Georgijaus Plechanovo kiek vėliau įkurtos „Darbo išvadavimo" grupės ideologijai, jos atsiribojimui nuo teroristinės veiklos.

Jau 1883 m. surengė pirmąjį Varšuvos darbininkų streiką, 1885 m. masinę demonstraciją. Tačiau pagrindine veiklos forma pasirinko darbininkų švietimą ir organizavimą. 1883–1885 m. leido laikraštį „Proletariat“, 1884–1887 m. teorinį žurnalą „Wałka klass“. Pogrindinėje spaustuvėje išspausdino apie 30 atsišaukimų. Vieną jų – „Manifestas artojams" išvertė į lietuvių kalbą ir išleido šioje spaustuvėje Jonas Šliūpas ir Liudvikas Janavičius.

Lietuvoje veikė daugiausia Vilniuje, Gardine, Kaune ir Šiauliuose. Žymiausi veikėjai – H. Kovalevskis, L. Rimkevičius, B. Burbaitė – Eidukevičienė, V. Karpavičiūtė – Rechnevskienė, Vladimiras Zubovas, Vincas Kudirka, Jonas Šliūpas, Michailas Voiničius, tapęs prototipu savo žmonos Etelės Voinič knygos „Gylys“ herojui.

Rusijos caro žandarai žiauriai susidorojo su „Proletariato" partija. Jau 1883 m. buvo suimtas ir uždarytas į Varšuvos citadelę Liudvikas Varynskis. 1885 m. buvo suimti ir nuteisti įvairų laiką kalėti 29 partijos lyderiai. keturi iš jų 1886 m. sausio 28 d. buvo nužudyti Varšuvos citadelėje. Po šio smūgio partija praktiškai nustojo egzistavusi.

Vadovai

• 1883 m. – L. Varynskis, E. Ploskis, K. Puchevičius.
• 1883–1884 m. – H. Dulemba, S. Kunickis.
• 1884 m. – L. Janavičius, Z. Plaskovicka – Dziankovska.
• 1884–1885 m. – M. Bohuševič.
• 1885–1886 m. – M. Ulrichas, V. Vislockis, V. Bukšnys.

II Proletariatas

Socialinė revoliucinė partija „Proletariatas" (Polska Partia Socjalno-Rewolucyjna Proletariat (II Proletariat) – Lenkijos politinė partija, veikusi 1888 – 1893 m. Įkūrė L. Kulčickis ir M. Kaspšakas, tęsdami I Proletariato partijos veiklą.

Tačiau nuo savo pirmtakės skyrėsi radikalesniais politinės kovos metodais ir netgi teroristine veikla. Propagavo Lenkijos autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje idėją ir palaikė glaudžius santylius su rusų teroristinėmis organizacijomis.

1891 m. liepos mėn. didžioji dalis partijos narių, nepritariančių tokiai veiklai, vadovaujami Julijano Marchlevskio įkūrė Lenkijos darbininkų sąjungą, kuri 1893 m. įsiliejo į naują socialdemokratinės krypties partiją – Lenkijos socialistų partiją ir Lenkijos karalystės socialdemokratija.

III Proletariatas

Lenkijos socialistų partija „Proletariatas" (Polska Partia Socjalisticzna Proletariat) – Lenkijos darbininkų revoliucinė partija, veikusi 1900 – 1909 m. Vakarų Lenkijoje. Susidarė iš Lenkijos socialistų partijos Lvovo organizacijos.

Partijos maksimalių siekių programoje buvo numatyta socialistinė revoliucija, tačiau minimaliai būtų pasitenkinusi ir Lenkijos autonomija, Rusijos konstitucija, 8 valandų darbo diena. Turėjo apie 1000 narių, kurie ypač aktyviai veikė per 1905–1907 m. revoliuciją.

Žymiausi veikėjai – L. Kulčickis, B. Drobneris, A. Borovinskis, V. Jurgelevičius.