Nestoras Makhno

thumb|right|150px Nestoras Ivanovičius Machno (ukr. Нестор Іванович Махно, g. 1889 m. spalio 27 d.– m. 1934 m. liepos 25 d.) anarcho-komunistas, Ukrainos revoliucionierius nesutikęs susivienyti su Bolševikais po Spalio Revoliucijos. Jis padėjo suorganizuoti milžinišką eksperimentą anarchistinėmis vertybėmis ir praktika, kuris galiausiai buvo sunaikintas sustiprėjusios bolševikų galios.

Jaunystė ir Ukrainos Revoliucija

Machno gimė neturtingoje valstiečių šeimoje Hulyai Pole, Ukrainoje ir dalyvavo 1905 Rusijos Revoliucijoje. 1906 m. jis nusprendė prisijungti prie gimtojo miesto anarchistų grupuotės. 1906 ir 1907 m., Machno buvo areštuotas dėl kaltinimų politinėmis žmogžudystėmis, bet vėliau paleistas pritrūkus įrodymų. 1910 m. kovą dėl aktyvizmo prieš Carą, kartu su dar 13 bendrų pasmerkiamas mirties bausmei pakariant. Tačiau dėl jauno amžiau ir didelių mamos pastangų, mirties bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Po Vasario Revoliucijos, politiniams kaliniams suteikus amnestiją pastarasis buvo paleistas. Tik grįžęs namo Makhno vėl pasinėrė į revoliucionieriaus darbą padėdamas nusavinti turtingų žemvaldžių ir kapitalistų turtą. Tų pačių metų kovo 28-29 dienomis jo pastangomis sukuriama Valstiečių Sąjunga. Vėliau tokias pačias sąjungas jis padėjo suorganizuoti ir kituose vietos kaimuose ir miestuose.

1918 m., nauja Bolševikų vyriausybė su Centrinėmis Jėgomis pasirašė Brest-Litovsko taikos sutartį, atiduodama joms nemažai žemių, tarp jų ir Ukrainą. Tačiau ukrainiečiai nenorėjo būti valdomi Centrinių Jėgų, todėl pradėjo sukilimą. Kovai prieš Austrus ir Vokiečius buvo suformuoti partizanų būriai. Šis sukilimas virto anarchistine revoliucija. Nestoras Machno buvo vienas iš pagrindinių partizanų būrių organizatorių, kuriuos suvienijo į „Revoliucinę Ukrainos Sukilimo Armija“ (RUSA), taip pat vadintą Juodąja Armija (nes jie kovėsi po juoda anarchistų vėliava), Makhovnistais arba Machnovščina. RUSA taip pat kovėsi prieš Baltuosius (kontrrevoliucionierius) ir anti-semitinius pogromistus. Srityse iš kurių Makhovnistai išvarė priešiškas pajėgas, valstiečiai ir darbininkai siekė panaikinti kapitalizmą ir valstybę organizuodamiesi į kaimų susirinkimus, komunas ir laisvas tarybas, iš kapitalistų ir žemvaldžių nusavindami fabrikus ir žemes.

Machnovščina (Anarchistinė Ukraina)

Etmonas Skoropadskis, marionetinės Ukrainos Valstybės galva, nesėkmingai stengėsi okupuoti Ukrainą kovose su RUSA. Taigi, po Vokietijos vakarų fronto griūties buvo atšauktas atgal į tevynę. 1918 m. kovą RUSA pavyko nugalėti Vokiečius, Austrus, Ukrainos Nacionalistus ir Baltosios Armijos dalinius.

Nuo šio momento Machno karinis vaidmuo pasikeitė į organizacinį. Pirmasis Anarchistinių Grupių Kongresas, pasivadinęs Nabat (varpas) priėmė penkis pagrindinius tikslus: visų politinių partijų panaikinimas, bet kokios diktatūros atmetimas, bet kokios valstybės koncepcijos paneigimas, „proletariato diktatūros“ ar „pereinamojo laikotarpio“ atmetimas, visų darbininkų savęs valdymas per laisvas tarybas (sovietus). Tai aiškiai skyrėsi nuo Bolševikų pažiūrų.

Nuo 1918 m. lapkričio iki 1919 m. birželio, Ukrainoje susikūrė anarchistinė visuomenė. Dėl šio naujo socialinio pavyzdžio susiformavo naujos vertybės ir santykiai, leidę Machovistams įforminti laisvų bendruomenių politiką kaip aukščiausią socialinės lygybės formą. Švietimas buvo organizuojamas pagal Francisko Ferrerio principus, o ekonomika tapo paremta laisvais mainais tarp kaimo ir miesto bendruomenių, nuo pasėlių ir galvijų iki pagamintų prekių, pagal Kropotkino teoriją.

Baltųjų ir Raudonųjų kontrapuolimas

Machno tris mėnesius priešinosi Baltosios Armijos bandymams įsiveržti į Ukrainą iš pietvakarių, kai Bolševikų Raudonosios Armijos daliniai prisijungė prie Machovistų. Bet net susijungus su Raudonąja Armija, anarchistai išlaikė savo politines struktūras (savivaldą, rinkimus, savanoriškumo principą) ir atsisakė priimti Bolševikų parinktus politinius komisarus. Raudonieji laikinai sutiko su šiomis sąlygomis, bet greitai nustojo tiekti Machovistams svarbiausias atsargas. Nabat laikraštis buvo uždraustas ir Trečiasis Kongresas paskelbė Machnovščiną kaip esančią už įstatymo ribų ir kontrarevoliucinę, atsakydamas į tai Anarchistų kongresas viešai paklausė: „Ar gali egzistuoti įstatymai sukurti keletos taip vadinamų revoliucionierių, leidžiantys paskelbti už įstatymo ribų daugybę žmonių esančių labiau revoliucioningų nei jie? (Archinoff, Machnovistų Judėjimas)

Leninas ne už ilgo pasiuntė Levą Kamenevą į Ukrainą, kuris iš Machno paėmė atrodo nuoširdų interviu. Bet Kamenevui išvykus, Machno perėmė dvi Bolševikų žinutes, pirmąją ─ įsakymą Raudonajai Armijai įsiveržti į Ukrainą, antrąją ─ įsakymą nužudyti Machno. Iškart po Ketvirtojo Kongreso, Trockis išsiuntė įsakymą suimti visus kongreso narius ir pareiškė „Geriau atiduoti visą Ukrainą Denikinui (Baltajai Armijai) nei leisti Machnovizmui plisti toliau (Archinoff, Machnovistų Judėjimas). Tuomet Trotskis atitraukė Raudonąją Armiją iš Ukrainos ir paskelbė Makhno atsakingą už Baltųjų sėkmę, liepdamas jį suimti. Machno atsakė pabėgimu kartu su artimiausiais draugais. Trockio pajėgos patyrė katastrofą – jos greitai buvo sumuštos Denikino ir buvo priverstos bėgti iš Ukrainos. Machno nusprendė smogti atgal, reformavo savo armiją ir sėkmingai užpuolė Baltuosius, išgelbėdamas RUSA.

Tapusi galinga ir populiaria Machnovsščina vėl atsigręžė į šalies saviorganizaciją ir anarchistinių principų siekimą naikinant kalėjimus ir areštines, suteikiant žodžio, sąžinės, bendravimo ir spaudos laisves. Bet Machno, užsitikrinęs masių palaikymą prieš Bolševikus, pamiršo kita pavojų. Kuomet beveik pusė Machno pajėgų buvo išguldyta šiltinės epidemijos, Trockis atnaujino savo priešiškumą.

1920 m. spalį tarp Machovisų ir Raudonosios Armijos įsigalėjo naujos paliaubos kuomet abi pajėgos priartėjo prie Wranglerio Baltosios Armijos kontroliuojamų teritorijų. Machnovščina sutiko padėti Raudoniesiems, bet kuomet Baltieji Kryme buvo eliminuoti, komunistai ir vėl atsisuko prieš jį. Machno perėmė tris žinutes Lenino siūstas Christianui Rakovskiui, Bolševikų valdžios vadovui Ukrainoje. Lenino įsakymai buvo suimti visus anarchistus ir nuteisti kaip paprastus nusikaltėlius.

Tremtyje

1921 m. rugpjūtį, išvargęs Machno galiausiai Bolševikų išvaromas į tremtį, pabėgdamas į Rumuniją, tada Lenkiją ir galiausiai Paryžių. 1926 m., ten pat prisijungė prie kitų pabėgėlių iš Rusijos grupės „Darbo Reikalas“ (Дело Труда). Machno bendrininkavo rašant ir išleidžiant Organizacinę Liberaliųjų Komunistų Platformą, kuri iškėlė idėjas kaip anarchistai turėtų organizuotis pagal revoliucijos Ukrainoje pavyzdį.

Machno mirė 1934 m. liepos 25 d. susirgęs tuberkulioze. Jis buvo kremuotas ir palaidotas cimetière du Père-Lachaise kapinėse Paryžiuje.