|
|
| (One intermediate revision by one other user not shown) |
| Line 1: |
Line 1: |
| − | Kai 1976-ais metais žodis „punk“ pirmąkart pasirodė visos šalies laikraščiuose su atsišaukimu daryti viską patiems, mes, daugelį metų kiekvienas savaip veikdami būtent taip, naiviai patikėjome, jog Rotten'as, Strammer'is ir kiti tikėjo savo skleidžiamomis idėjomis. Pagaliau mes buvome ne vieni.
| + | Very nice site! |
| − | | + | |
| − | Mum niekad nekildavo minčių suburti grupę, tai atsitiko savaime. Nesumeluosi sakydamas, jog prie mūsų galėjo prisidėti bet kas, o visos repeticijos baigdavosi mažiausiai nusigėrimu. Steve'as ir Penny kartu kūrė dainas ir grojo nuo 1977-ų pabigos, bet tik vasarop sugebėjom „nutręšt“, pasiskolint ir prisivogt pakankamai aparatūros, kad galėtume vadintis grupe... [[Crass]].
| + | |
| − | | + | |
| − | Kai mums pavyko išmokti grot penkis gabalus, prasidėjo mūsų kelias į turtus ir šlovę, apsiginklavę instrumentais ir neįtikėtinais alkoholio kiekiais, kurį naudojome, norėdami aiškiau matyti pasaulį. Mes grojome įprastuose koncertuose ir labdaringuose - chaotiškose nepriklausomybės demonstracijose. Mus siuntė velniop vienose vietose, iš kitų išmesdavo lauk, kad ir iš dabar legendiniu tapusio klubo Roxy. Jie pasakė, jog priims tik tvarkingus vaikinus, kuriems gitaros ir mikrofonai ne sušikti žaisliukai.
| + | |
| − | | + | |
| − | Tuo pat metu supratom, jog mūsų bendražygiai-pankai - The Sex Pistols, The Clash - ir panašios muzikinės marijonetės, nieko nedarė patys. Jiems patiko manyti, jog jie apsuka major leiblus. Jie padėjo patys sau, sukūrę eilinį paviršutinišką stilių, įkvėpę naują gyvenimą į madingąją Londono gatvę – King's Road, ir paskelbę, jog pradėjo revoliuciją. Šimtą kartų girdėta istorija. Mes ir vėl likome vieni.
| + | |
| − | | + | |
| − | Alkoholiniame svaigulyje mes radome ryžto sukurti tikrą šoubiznio eksploatacijos alternatyvą. Mes labiau norėjome duoti, nei imti, ir mes norėjome, kad mūsų kūriniai išgyventų. Nuo scenos buvo duota jau pakankamai tuščių pažadų, pamirštų gatvėse.
| + | |
| − | | + | |
| − | Visą ilgą 1977/1978-ų žiemą mes reguliariai grojome su UK Subs „The White Lion“ klube Patnyje. Kol grojo Subs, didžiąją dalį auditorijos sudarydavome mes, o kai ant scenos užlipdavome mes, salėje daugiausiai trindavosi Subs nariai. Retkarčiais tai „grūzino“, bet dažniausiai mum būdavo linksma. Nesilpstantis Čarlio Harperio entuziazmas įkvėpdavo visus, ypatingai tamsiomis akimirkomis. Jo tikėjimas tuom, jog pankas – liaudies muzika, buvo arčiau revoliucijos nei bet koks McLareno ar jo mėgdžiotojų išsigalvojimas.
| + | |
| − | | + | |
| − | Mūsų pasirodymai išliko laukiniai ir chaotiški, mes buvome per daug išsigandę, dėl to į sceną išeidavome tik gerokai prisipumpavę. Mes būtinai prieidavome tokią kondiciją, jog tik ties dainos viduriu suprasdavome, kad kiekvienas groja kažką savo. Nežiūrint į visą tą chaosą, būdavo be galo linksma – niekas nesikabinėdavo prie mūsų odinių batų, pieno arbatos puodeliuose, nieko nedomino galimybė sujungti anarchizmą su pacifizmu, ir niekas mūsų „negrūzino“ nuobodžiais monologais apie Bakuniną (kurio vardas tada tikriausiai asocijavosi su kokios nors degtinės pavadinimu). Idėjos buvo atviros, mes kartu kūrėm savo gyvenimus. Tai buvo šaunūs metai – dar iki tol, kol mūsų kuriamos alternatyvos pavirto nuobodžių taisyklių teisynu, o reiškinys, kurį vadinome „tikru panku“ tapo eiliniu getu. Mes netgi sugrojome koncertą „Rock Against Racism“ rėmuose, vienintelį koncertą, už kurį mum sumokėjo. Kai paprašėme jų boso palikti pinigus geram reikalui, jis pasakė: „tai ir yra reikalas“. Daugiau mes niekada nekontaktavom su „R.A.R.“.
| + | |
| − | | + | |
| − | Kol šarlatanai pamažu kraustėsi į Valstijas, arčiau savo mėgstamų dopingų, vienišumas mus grūdino. Nusprendėme, jog reikia baigti su nusigėrimais iki žemės graibymo ir pradėt kiek rimčiau žiūrėti į kūrybą. Mes pradėjome rengtis juodai, vardan protesto prieš savimylas madingus pankus. Mes pradėjome jungti į pasirodymų programą filmus ir videoinstaliacijas. Mes leidome brošiūras, aiškinančias mūsų idėjas, ir laikraštį „International Anthem“. Mes sukūrėm vėliavą, kuri kabojo už mūsų nugarų iki pat galo, ir nusprendėme „varyti“ mažiausiai iki tada tolimais atrodžiusių 1984-ų metų. 1978-ų metų vasaros pabaigoje firmos „Small Wonder Records“ vadovas Pete'as Stennet'as išgirdo vieną mūsų demo kasečių ir jam patiko. Jis norėjo išleisti mūsų singlą, bet niekaip negalėjo nuspręsti kokį „treką“ pasirinkti, tai mes įrašėme visas iki to momento sukurtas dainas ir išleidome pirmą istorijoje daugiatrekinę 45-inę. Albumą pavadinome „The Feeding of the Five Thousand“. Minimalus plokštelių skaičius, kurį galėjome atspausdinti buvo penki tūkstančiai, kas buvo maždaug 4,900 plokštelėmis daugiau, nei tikėjomes parduoti. Albumui šiuo metu iki auksinio disko trūksta vos kelių šimtų kopijų, nors, nemanau, jog muzikinė spauda sukels dėl šio fakto šurmulį. Dabar, kai mūsų koncertinis „setas“ buvo įamžintas plokštelėje, įpakuotoje į tada novatoriškai atrodžiusį juodai-baltą viršelį, muzikinė spauda pradėjo puolimą, kuriam buvo lemta tęstis ilgus metus. Jie neapkentė mūsų ir mūsų albumo, jų pasišlykštėjimui nebuvo ribų. Nesumeluosiu sakydamas, jog mes buvome viena įtakingiausių grupių britiško roko istorijoje, savaime aišku, mes neturėjome svarbios įtakos muzikai, bet mūsų įtaka visuomeniniam gyvenimui buvo didžiulė. Nuo pat pradžių žiniasklaidos priemonės bandė ignoruoti mus ir tik aplinkybių spaudžiami nenorom pastebėdavo mūsų egzistavimą. Viskas veikia paprastai: jeigu tu nepadedi jiems komercinės eksploatacijos žaidime, jie nepadės tau. Muzikinis biznis ne tik perka grupes, jis taipogi moka muzikinei spaudai. Šarlatanai prasiskverbė giliau, nei manėme.
| + | |
| − | | + | |
| − | Tuo tarpu priešas nesnaudė ir supratęs, jog tampame grėsme jo kontrolei, pradėjo siūlyti mums bendradarbiavimo variantus. Didysis dėdė bandė nupirkti [[Crass]] pigiu vynu ir 50,000 funtų, kurie priklausytų mums, jei prisijungtume prie „Persio komandos“. Jis taip pat pasakė mums, jog moka „pardavinėt revoliuciją“ ir kad be jo pagalbos niekada nesugebėsim pakilti į aukštumas. Tai buvo pirmas iš daugelio atmestų pasiūlymų, mes niekada dėl to nesigailėjome, o, tiesą sakant, apie Jimmį Persį mes daugiau nieko negirdėjome.
| + | |
| − | | + | |
| − | Kai „Feeding“ išėjo 1979-ų pavasarį, pirmas „trekas“ plokštelėje buvo tuščias ir vadinosi „The Sound of Free Speech“. Vinilo gamyklos vadovybė pareiškė, jog ten turėjusi atsidurti daina „Asylum“ buvo per daug šventvagiška. Tai – tikrasis cenzūros veidas „laisvame“ pasaulyje.
| + | |
| − | | + | |
| − | Galiausiai radome gamyklą, nepabijojusią turėti reikalų su „Asylum“, todėl mes dar kartą įrašėme dainą kartu su kompozicija „Shaved Women“, atspausdinom viršelius namuose, pardavėm plokšteles po 45 pensus ir likome visiškai be pinigų.
| + | |
| − | | + | |
| − | Iš karto po išleidimo, singlas „Reality Asylum“ sukėlė mums krūvą nemalonumų. Plačiosios visuomenės skundai peraugo į policijos reidus ir Scotland Yard'o atstovų vizitą. Po gan malonaus vakaro, praleisto už puodelio arbatos tvarkos sergėtojų kompanijoje, visus metus virš mūsų galvų kabojo grėsmė atsidurti už grotų. Vėliau gavome žinią, jog mes laisvi, bet geriau mum būtų nekartoti savo juokelių. Pati „laisvės“ esmė darė neišvengiamu patyrimo kartojimą, begalinė policijios pretenzijų karusėlė pradėjo suktis. Ji sukasi ligi šiol.
| + | |
| − | | + | |
| − | Maždaug tuo pat metu mes įrašėme pirmą ir paskutinę sesiją Džono Peelo radioprogramoje. Nuo to laiko mes gavome keikūnų reputaciją, todėl į radiją jau nebegalėjome patekti, nors sudalyvavome keliose pokalbių laidose, kas privedė iki to, jog BBC laikinai įtraukė mus į „juodajį sąrašą“. Suprantama, jog mūsų nuomonės Folklendo salų konflikto atžvilgiu pasirodė neleistinos klausytojamas, kurie užvertė BBC skundais.
| + | |
| − | | + | |
| − | Norėdami paneigti spaudoje pasirodžiusias nesąmones, jog mes esame tiesiog kairiųjų/dešiniųjų pažiūrų galvažudžiai – jiems nepavyko mūsų perkąst, šalia savo vėliavos pradėjome kabinti anarchistinę. Tuo metu raidė A skritulyje retai pasirodydavo kitur, nei nuobodžioje anarchistinėje literatūroje. Po kelių mėnesių šis simbolis pradėjo puošti odines striukes, ženkliukus ir sienas visoje šalyje, po kelių metų jis pasklido po pasaulį. Rotten'as, galbūt, pasiskelbė anarchistu, bet būtent mes sukūrėme anarchiją kaip judėjimą milijonams žmonių.
| + | |
| − | | + | |
| − | Mes sužinojome, jog „Campaign for Nuclear Disarmament“ (liet. Kampanija už branduolinį nusiginklavimą) vis dar egzistuoja, nors ir savinaikinančia forma, ir nusprendėme skleisti jų idėjas – patys jie nesugebėdavo to daryt. Nuo to laiko, spjaudami ant muzikinės spaudos pašaipų, koncertų metu iškabindavome ir pacifiką.
| + | |
| − | | + | |
| − | Mūsų turų pagalba pamažu prikėlė „C.N.D.“ į gyvenimą. Mes pasakojom apie juos tūkstančiams žmonių, kurie tapo organizacijos prisikėlimo pagrindu. Naujas ir ligšiol neinformuotas visuomenės sektorius sužinojo apie vieną iš radikalaus mąstymo formų, kas privedė prie didžiulių demonstracijų ir akcijų, besitęsiančių iki šiol.
| + | |
| − | | + | |
| − | Mūsų darbai davė pelno ne rock'n'roll'o rėmuose, o tūkstančių žmonių suradikalėjusiuose protuose visame pasaulyje... Nuo Grinham'o vartų iki Berlyno sienų, nuo „Stop the City“ akcijų iki pogrindinių koncertų Lenkijoje – visur galima buvo įžvelgti mūsų specifinę anarcho-pacifizmo atšaką, dabar beveik sinonimišką su panku.
| + | |
| − | | + | |
| − | Nuo 77-ų pradžios mes pradėjome graffiti karą Londono centre. Mūsų užpurkšti per trafaretą šūksniai – visi nuo „Fight War Not Wars“ iki „Stuff Your Sexist Shit“ – buvo pirmi tokio pobūdžio graffiti D. Britanijoje, ir jie įkvėpė visą judėjimą, kuris, kaip bebūtų gaila, dabar randasi hip-hopo menininkų, nedarančių nieko, tik pabrėžiančių amerikietiškos kultūros išdavikišką esmę, šešėlyje.
| + | |
| − | | + | |
| − | Norėdami pažymėti laimėjimus graffiti srityje, mes nusprendėme pavadinti sekantį albumą „Stations of The Crass“. Viršelyje – mūsų darbų vienoje iš Londono metro stotelių fotografija. „Stations“ turėjo pirmą istorijoje šešis kartus sulankstytą viršelį. Prie plokštelės buvo pridedami antsiuvai, kuriuos spausdindavom namuose.
| + | |
| − | | + | |
| − | Pete'as iš parduotuvės „Small Wonder” buvo pavargęs nuo policijos dėmesio, todėl nusprendėme pasiskolint pinigų ir išleisti „Stations” savo jėgomis. Albumas buvo taip gerai parduodamas, jog jau greitai mes sugebėjome atiduoti skolą ir sumokėti už tai, jog viršelius lankstytų mašina. Iš pradžių tą darydavome namuose.
| + | |
| − | | + | |
| − | „Stations” buvo toliau platinamas ir greitai kilo mintis apie galimybę leisti kitų grupių „medžiagą“. Buvo sukurtas leiblas „Crass Records”, kurio veikla prasidėjo nuo grupės Zounds singlo išleidimo. Tai buvo pirma iš daugiau nei šimto grupių, kurias mes pateikėm nieko neįtariančiai publikai.
| + | |
| − | | + | |
| − | Mes sugrojome kelis koncertus paremti fondui, kuris rūpinosi anarchistų (žinomų kaip „Persons Uknown“), pakliuvusių už grotų, apsauga. 1980-ų pavasarį, po išėjimo į laisvę, jie pasiūlė mums dalyvauti Anarchistinio centro kūrime. Mes išleidome „Bloody Revoliutions”, su Poison Girls daina „Persons Uknown” kitoje plokštelės pusėje, ir centras buvo atidarytas už tokiu būdu gautas lėšas. Nelygi santuoka tarp senos mokyklos anarchistų iš „Persons Unknown” ir anarcho-pankų tęsėsi ne ilgiau kaip metus. Su laiku ideologinis spaudimas tapo per didelis ir centras užsidarė.
| + | |
| − | | + | |
| − | Lengvumas, su kuriuo mes sugebėjome surinkti pinigus centrui, parodė, jog galime ne tik kurti savas idėjas, bet ir labai efektyviai rinkti lėšas tam, kad tos idėjos išvystų dienos šviesą. Tais laikais į mūsų pasirodymus susirinkdavo minios žmonių ir mes nusprendėme rengti tik benefitinius koncertus. Per kelis metus mum teko sudalyvauti lėšų rinkime daugeliui iniciatyvų paremti.
| + | |
| − | | + | |
| − | Atėjo laikas ir feministinei atakai. Mes jau kurį laiką žinojome, jog mus laiko agresyvia grupe ir kad feministinė mūsų veiklos dalis ignoruojama. Mes išleidome „Penis Envy”, o nieko nesupratusi muzikinė spauda pagyrė albumą dėl to, kad jis įrašytas „vienintelėmis feministėmis atrodančiomis pakankamai patraukliai, jog galima teigti jog jos dainuoja savo noru, o ne keršto tikslais”. Ir ką daryt su tokiais žmonėmis? Daugelio [[Crass]] “pasekėjų” reakcijoje buvo galima įžvelgti panašius prietarus, tik kitiokiu kampu. Jie troško sužinoti, kodėl pas mus “dainuoja tik bobos”.
| + | |
| − | | + | |
| − | Paskutinė „Penis Envy” daina vadinosi „Our Wedding” – tai buvo saldaus popso satyra. Įrašas buvo pasiūlytas firmos „Creative Recordings and Sound Services” žurnalui „Loving” (vienam iš tų, išnaudojančių paauglių vienišumo jausmą). Daina buvo pateikta žurnalo skaitytojams kaip „būtina šiai laimingai dienai”. Kai apgaulė buvo demaskuota, pomidorai lėkė į „Loving” veidą.
| + | |
| − | | + | |
| − | „Penis Envy“ išleidimas patvirtino seniai pas mus atsiradusius įtarimus. Po savaitės nuo išleidimo albumas pateko į šalies topų 15-tą vietą, o po dviejų savaičių jo nebuvo net pirmąjame šimtuke. Panašus likimas laukė ir „Nagasaki Nightmare”. Tapo akivaizdu - jei major leiblai moka pinigus už savo plokštelių patekimą į šalies hit-paradus, jie užmokės ir už tai, kad mūsų ten nebūtų. Mes žinojome, jog „E.M.I” įrašų kompanija mūsų nemėgsta, jie uždraudė savo smulkiems padaliniams pasirašyti bet kokius kontraktus su „[[Crass]] atstovais”, o jai priklaususios parduotuvės „H.M.V” nesiartindavo prie mūsų produkcijos, supykę dėl „Bloody Revoliutions” plakato.
| + | |
| − | | + | |
| − | Jau gan ilgą laiką gastroliuodavome po visą Jungtinę Karalystę, be baimės lipdami ant scenos ten, kur nežengdavo kitos grupės. Grojome provincijos miestelių kultūros rūmuose, skautų bazėse, visuomeniniuose centruose, visur, išskyrus godžių klubų scenas ir išpuikusias universitetų aikšteles. Mes dalinomės savo muzika, filmais, literatūra, mintimis ir maistu su žmonėmis. Visur mūsų laukė besišypsantys veidai žmonių, pasirengusių sukurti alternatyvą juos supusiam nykumui.
| + | |
| − | | + | |
| − | Bet ne viskas ėjosi taip sklandžiai, atsirasdavo norinčių sunaikinti viską, ką kūrėme. Mes bandėm sugroti festivalyje Stonehendge, bet buvome sumušti baikerių; mūsų pasirodymus nutraukdavo Nacionalinis Frontas ir Social-darbininkų partija; Belfaste grojome Olsterio Karališkai policijai, Redinge išlydėdavome iš salės Britiško judėjimo atstovus, Londone mušėmės su žmonėmis iš Raudonųjų brigadų. Turėjome daug nemalonumų, bet jie niekad nesugebėdavo persverti džiaugsmo.
| + | |
| − | | + | |
| − | Per 1981-uosius įrašinėjome albumą „Christ – The Album”, kuris 1982-ųjų vasarą buvo paruoštas išleidimui. Bet tą kartą nemalonumai persvėrė džiaugsmą – Didžioji Britanija pradėjo karą.
| + | |
| − | | + | |
| − | Nereikšmingi įvykiai Pietų Džordžijos saloje, apie kurią niekas niekada nebuvo girdėjęs, privedė prie reikšmingų įvykių Folklendo salose, apie kurias irgi niekas niekada nebuvo girdėjęs. Į anarcho-pacifistinį oro balioną buvo įsmeigta adata, kuri per kelis mėnesius suplėšė oro balionėlį į gabaliukus. Tuo metu, kai šimtai jaunų žmonių žūdavo nuo kulkų, visos mūsų dainos, protestai, mūsų idėjos ir žodžiai pasirodė esą beverčiai. Giliai širdyse žinojome, jog vertybės, kuriomis tikėjome ne beprasmiškos, bet tuo momentu viskas atrodė tuščiai.
| + | |
| − | | + | |
| − | Rizikuodami tapti išdavikais, mes greitai išleidome plokštelę prieš karą Folklendo salose. Muzikinė spauda akimirksniu identifikavo mus kaip išdavikus. Mes taipogi gavome įspėjimą nuo valdžios – mum patarė „veikti labiau apgalvotai”. Atrodė, jog protestas prieš karą neegzistavo, o bet kokia kritika spaudoje buvo nuslopinama. Kol problemos buvo abstrakčios, judėjimas už taiką buvo laimingas šaukti „Karui-ne!”. Dabar, kai pasitaikė proga rėkti, tyla buvo ypač skausminga. Tikras sąmyšis kilo karui jau pasibaigus – kai mes išleidome albumą „How Does It Feel to Be a Mother of a Thousand Dead?”. Po to, kai Parlamente kažkas paklausė Tečer, ar ji girdėjusi mūsų plokštelę, ji ir jos partija nutarė mus nubausti. Nelengva užduotis vadovauti tyrimui teko konservatoriui Timui Eggar'ui. Ir nuo pat pradžios jis pradėjo susimaut... Viskas griuvo, kai radioeteryje mes parodėme Eggar'ą kaip visišką mulkį. Tori partija iš karto atstojo nuo mūsų ir net išsiuntinėjo savo partijos nariams laiškus, raginančius ignoruoti bet kokias provokacijas iš mūsų pusės. Staiga mes pradėjome gaut laiškus nuo „opozicijos“ atstovų. Galbūt mes buvome ne vieni. Galbūt jie susiprato!
| + | |
| − | | + | |
| − | Supratome papuolę į nežinomą, bauginančią areną. Mes norėjome pateikti savo pažiūras visuomenei, norėjome jomis pasidalinti su bendraminčiais, bet dabar tas pažiūras analizavo tamsūs šešėliai, gyvenę valdžios koridoriuose. Eggar'as padarė mums gerą reklamą ir žurnalistai tiesiog korėsi mums ant kaklo, ypatingai tie, kuriem grasinant vos ne sušaudymu uždraudė artintis prie tikros informacijos apie karą. Mums kildavo jausmas, jog gaudėme mažą žuvelę, o pagavome banginį. Mes nežinojome, ar derėtų paleisti harpūną, ar toliau traukt, kol išeikvosime visas savo jėgas.
| + | |
| − | | + | |
| − | Greitis, kuriuo buvo sužaistas Folklendų karas ir naikinimas, kurį Tečer sėjo namuose ir užsieny, vertė mus veikti greičiau nei kadanors. Išeikvojome per daug laiko, ruošdami „Christ – The Album“, todėl dainos, perspejusios apie gręsiantį karą, jau buvo nereikalingos. Tokstetas, Bristolis, Brikstonas ir Folklendai jau degė, kai išleidome vinilą. 1982-ų pabaigoje, supratę, jog „judėjimą“ reikia išjudinti, mes organizavome pirmą per kelis dešimtmečius koncertą skvote – dabar jau neegzistuojančiame klube „Zig Zag“. Buvo daug nemokamo maisto ir vogto alkoholio, kuris tekėjo upėmis, vėl skelbėm savo nepriklausomybę, dabar dar dvidešimties grupių kompanijoje, tų, kurias galima pavadinti „tikruoju panku“. Visi kartu mes sukūrėme 24 valandas trukusį energijos sprogimą, kuris įkvėpė daugybę panašių akcijų visame pasaulyje. Mes išmokome pamoką. „Pasidaryk pats“ principas niekada neatrodė taip realiai, kaip tą dieną „Zig Zag'e“.
| + | |
| − | | + | |
| − | Daugeliu atžvilgių „Zig Zag“ įtvirtino mūsų ryžtą, bet darbas buvo dar nebaigtas. Nusprendę laikytis už harpūno ir kovoti su banginiu, su naujomis jėgomis puolėme Tečer ir jos sąjungininkus. Prasidėjo pasiruošimai prieš 1983-ų rinkmius, „opozicija“ praktiškai subyrėjo, leiboristai padarė lemtingą, pasibaisėtiną posūkį ties branduoliniu klausimu. Judėjimas už taiką buvo suplėšytas į gabaliukus.
| + | |
| − | | + | |
| − | Albumas „Yes Sir, I Will“ tapo mūsų pirmu taktiniu smūgiui. Tai buvo desperatiškas rėksmas, nukreiptas į ieškančius valdžios ir į pasyviai pripažįstančius jų dominavimą. Plokštelės žinia buvo labai aiški: „Nėra jokių autoritetų, išskyrus tave pačią/patį”.
| + | |
| − | | + | |
| − | Kol mūsų politinė pozicija vis labiau poliarizavosi, mes pajutome būtinybę apibrėžti savo motyvus truputį aiškiau, ko iki šiol mum padaryti nepavykdavo. Keli grupės nariai išleido „Acts of Love”, penkiasdešimt lyriškų eilėraščių, bandydami įrodyti, jog mūsų nepasitenkimo priežastimi buvo meilė, o ne neapykanta. Mūsų veiksmų neaiškumas pradėjo jaudinti mus pačius. Ar iš tikrųjų galimos bekraujės revoliucijos? Ar mes pakankamai realistiški? Ar mus žudė mūsų pačių paradoksai?
| + | |
| − | | + | |
| − | Kaip tik tuo metu išsiuntinėjom pasaulio spaudai liūdnai pagarsėjusias „Tečergeito kasetes”. Kruopščiai falsifikuotas Reigano ir Tečer telefoninio pokalbio įrašas, savyje nešė premjerės prisipažinimą, jog būtent ji atsakinga už tai, kad paskendo „Belgranas” – su tokiu kaltinimu jai dar teks susidurti, ir tai, kad Tečer žinojo apie „Invisible” sprendimą panaudot „Sheffild” kaip jūrų kiaulytę – tas faktas tada dar nebuvo žinomas. Nenorėdami nieko praleisti, mes privertėme Reiganą grasinti Europai branduoliniu ginklu.
| + | |
| − | | + | |
| − | Beveik metus įrašas gulėjo be reikalo, prieš papuolant į Valstybės departamentą Vašingtone. Kategoriškas kasetės turinio neigimas tapo puikiausiu įrodymu, jog mūsų panaudotas diskreditacijos būdas niekuo nesiskiria nuo naudojamo Valstybės departamento. Kokia dar buvo priežastis to, kad jie taip sunerimo dėl mūsų megėjiškų pastangų sukurti falsifikuotus audiodokumentus. Žinoma, viskuom buvo apkaltintas Kremlius. Jau greitai keli laikraščiai Amerikoje ir „Sunday Times” D.Britanijoje parašė apie tai, pasinaudoję faktais norėdami įrodyti KGB žaidimo nesąžiningumą. Pirmą kartą spaudoje buvo suabejota Tečer tyrumu ties „Belgrano” klausimu. Mes buvome kupini jaudulio ir baimės – ar verta papasakoti apie apgaulę?
| + | |
| − | | + | |
| − | Mūsų abejonės išsisklaidė, kai žurnalistas iš „Observer” susisiekė su mumis dėl „kažkokios kasėtės”. Iš pradžių mes viską neigėm, bet vėliau nusprendėm prisiimti atsakomybę. Mes buvome be galo atsargūs, darydami ir platindami kasėtę, kad būtume įsitikinę – niekas nežino, jog mes stovim už visko. Kaip „Observer” gavo informaciją, privedusią iki mūsų, ligi šiol lieka paslaptimi. Tai tapo svariu perspėjimu – jei sienos turėjo ausis, kas dar galėjo būti žinoma apie mūsų veiklą?
| + | |
| − | | + | |
| − | Pradedant 1977-ų graffiti, mes dalyvavome įvairiausiose akcijose – nuo miesto sienų terliojimo iki sabotažo ir kitokių kenksmingų veiksmų. Mes buvome susirūpinę tuom, kad jeigu mes prisiimsim atsakomybę už kasetę, kiti mūsų pažeidimai gali išlįst į viešumą. Mes surizikavome ir telefonas pradėjo skambėt.
| + | |
| − | | + | |
| − | Viso pasaulio žiniasklaida griebėsi šitos istorijos, susirūpinusi tuom, kad ”keletas pankų” pavertė Valstybės departamentą pajuokos objektu, ir „Beje, o ką dar jūs padarėt?“ Per visus grupės egzistavimo metus mum niekada nepavykdavo pritraukti prie savęs tiek dėmesio, telefonas skambėjo nuolat, mes važinėjom visur tam, kad duotume interviu, staiga tapome „medijos žvaigždėmis“; rusų spauda ėmė iš mūsų interviu, kol į mus taikėsi amerikietiškos TV kameros, mes patekome į amerikiečių rytinę programą, davėm interviu radiostotims nuo Essekso iki Tokijo, į kiekvieną klausimą atsakydami iš anarchistinės pozicijos. Mes gavome savotišką politinę valdžią, į mus žiūrėjo su pagarba, bet ar to mes siekėm?
| + | |
| − | | + | |
| − | Praleidę septynis metus kelyje, mes pavirtome tuo, ką visada puldinėjom. Suradome platformą savo idėjoms, bet kažkur pakeliui praradom nuovokumą. Mūsų veikla visada turėjo humoristišką atspalvį, dabar pastebėjom, jog mus vis labiau traukia tamsa ir dažniausiai neapgalvotas karingumas. Džiaugsmą pakeitė liūdesys, pesimizmas užėmė visada karaliavusio optimizmo vietą. Per tuos septynis metus mes išprovokavome beveik pastovų valstybės dėmesį. Ir, žinoma, jie vėl mum smogė.
| + | |
| − | | + | |
| − | Prasidėję 1984-i metai, buvę truputi blogesni, nei kad pranašavo Orwell'as. Nedarbas, alkis, benamiai. Policinė valtybė tapo realybe, ką greitai suprato šachtininikai. ”Netyčinė“ žūtis nuo vaikinų mėlynom uniformom rankų tapo įprastu reiškiniu. Mus tampė po teismus, kaltino nepadorumais, kas mus beveik palaužė. „Mes galime priversti jus tylėti“.
| + | |
| − | | + | |
| − | Tą vasarą sugrojome aršų labdaros koncertą Pietų Velso šachtininkanms. Jam buvo lemta tapti mūsų paskutiniu pasirodymu kartu. Nuo scenos mes pažadėjom dirbti laisvės vardan, bet jau pakeliui namo žinojome, jog mūsų išrinktas kelias baigėsi. Mum buvo reikalingi nauji būdai užsibrėžtų tikslų pasiekimui, ir po kelių savaičių Harry Nana paliko grupę vardan naujų kelių atradimo.
| + | |
| − | | + | |
| − | Mes nebejautėm būtinumo koncertuoti. Įrodėme tuos dalykus, kuriuos norėjome įrodyti ir jeigu po 7 metų žmonės dar nebuvo įtikinti, tai niekaip nebuvo susiję su tuo, jog per mažai stengėmėms.
| + | |
| − | | + | |
| − | „Nėra jokių autoritetų, išskyrus tave pačią/patį“, mes tai pasakėm, bet praradom save ir tapom [[Crass]]. Mes iki šiol įsitraukę į dažnai tampančiu skausmingu procesą, iš naujo atrasdami save, vėl žvelgdami vienas kitam į akis, gydomės nuo „visuomeninio gyvenimo“ padarytų randų. Visas „Judėjimas“ nuo „Klasių karo“ iki „Krikščionys už taiką“ privalo grąžinti sau orumą, prarastą bandymuose priešintis kitų sukeltoms problemom. Mus galima apkaltinti tuom, jog identifikavome priešą, ir nors egzistuoja žmonės, uždarantys kelią laisvei, bet vis dėlto priešo reikia ieškotis savo viduje. Nėra „jų“ ir „mūsų“, yra tik „tu“ ir „aš“. Mum reikia įsitvirtinti, apmąstyti viską, išmesti dalykus, kurių neefektyvumas jau įrodytas, ir būti pasirengusiem priimti naujas idėjas, kurios gali tapti veiksmingomis. Mum reikia rasti savo asmenybę, kuri iš tiesų gali turėt autoritetą; reikia pažvelgt pro spygliuotą vielą ir policijos būrius, kad pamatyt gyvenimą, kurį renkamės patys. Mes išeikvojome per daug savo laiko, energijos ir dvasios, bandydami išsklaidyti blogio šešėlį, kurį metė branduolinio amžiaus brutalumas ir siaubas.
| + | |
| − | | + | |
| − | Tas šešėlis tapo dėme mūsų širdyse. Atėjo laikas nuplaut tą dėmę ir išeit į šviesą. Mes įkliuvome į siaubo spąstus, siaubo prieš metaforiškus Grinhamo vartus. Pasibelskite ir užeikite. Dangaus Karalystė – jumyse. Mes pakankamai žinome apie tai, jog pasaulis ligotas, mum reikia stengtis neprisidėt prie jo fiziniu ar protiniu išsekimu ar bloga sveikata. Kad pasiekt užsibrėžtus tikslus, kiekvienas iš mūsų turi būti pakankamai stiprus. Mes patyrėme pralaimėjimą, bet vis dėlto laimėjome.
| + | |
| − | | + | |
| − | [[de:Crass]]
| + | |
| − | [[en:Crass]]
| + | |
| − | [[es:Crass]]
| + | |
| − | [[fr:Crass]]
| + | |
| − | [[it:crass]]
| + | |
| − | [[pl:Crass]]
| + | |
