|
|
| (4 intermediate revisions by 4 users not shown) |
| Line 1: |
Line 1: |
| − | Kai 1976-ais metais žodis punk pirmąkart pasirodė visos šalies laikraščiuose su atsišaukimu daryti viską patiems, mes, daugelį metų kiekvienas savaip veikdami būtent taip, naiviai patikėjome, jog Rotten`as, Strammer`is ir kiti tikėjo savo skleidžiamomis idėjomis. Pagaliau mes buvome ne vieni.
| + | Very nice site! |
| − | | + | |
| − | Mum niekad nekildavo minčių suburti grupės, tai atsitiko savaime. Nesumeluosi sakydamas, jog prie mūsų galėjo prisidėti bet kas, o visos repeticijos baigdavosi mažiausiai nusigėrimu. Steve`as ir Penny kartu kūrė dainas ir grojo nuo 1977-ų pabigos, bet tik vasarop sugebėjom „nutręšt“, pasiskolint ir prisivogt pakankamai aparatūros, kad galėtume vadintis grupe... CRASS.
| + | |
| − | | + | |
| − | Kai mum pavyko išmokt grot penkis gabalus, prasidėjo mūsų kelias į turtus ir šlovę, apsiginklavę instrumentais ir neįtikėtinais alkoholio kiekiais, kurį naudojome, norėdami aiškiau matyti pasaulį. Mes grojome įprastuose koncertuose ir labdaringuose - chaotiškose nepriklausomybės demonstracijose. Mus siuntė velniop vienose vietose, iš kitų išmesdavo lauk, kad ir iš dabar legendiniu tapusio klubo Roxy. Jie pasakė, jog priims tik tvarkingus vaikinus, kuriem gitaros ir mikrofonai ne sušikti žaisliukai.
| + | |
| − | | + | |
| − | Tuo pat metu supratom, jog mūsų bendražygiai - pankai: The Sex Pistols, The Clash ir panašios muzikinės marijonėtės, nieko nedarė patys. Jiem patiko manyti, jog jie apsuka major leiblus. Jie padėjo patys sau, sukūrę eilinį paviršutinišką stilių, įkvėpę naują gyvenimą į madingąją Londono gatvę – King`s Road, ir paskelbę, jog pradėjo revoliuciją. Šimtą kartų girdėta istorija. Mes ir vėl likome vieni.
| + | |
| − | | + | |
| − | Alkoholiniame svaigulyje mes radome ryžto sukurti tikrą šoubiznio eksploatacijos alternatyvą. Mes labiau norėjome duoti, nei imti, ir mes norėjome, kad mūsų kūriniai išgyventų. Nuo scenos buvo duota jau pakankamai tuščių pažadų, pamirštų gatvėse.
| + | |
| − | | + | |
| − | Visą ilgą 1977/1978-ų žiemą mes reguliariai grojome su UK SUBS „The White Lion“ klube Patnyje. Kol grojo SUBS, didžiąją dalį auditorijos sudarydavome mes, o kai ant scenos užlipdavome mes, salėje daugiausiai trindavosi SUBS nariai. Retkarčiais tai grūzino, bet dažniausiai mum būdavo linksma. Nesilpstantis Čarlio Harperio entuziazmas įkvėpdavo visus, ypatingai tamsiomis akimirkomis. Jo tikėjimas tuom, jog pankas – liaudies muzika, buvo arčiau revoliucijos nei bet koks McLareno ar jo mėgdžiotojų išsigalvojimas.
| + | |
| − | | + | |
| − | Mūsų pasirodymai išliko laukiniai ir chaotiški, mes buvome per daug išsigandę, dėl to į sceną išeidavome tik gerokai prisipumpavę. Mes būtinai prieidavome tokią kondiciją, jog tik ties dainos viduriu suprasdavome, kad kiekvienas groja kažką savo. Nežiūrint į visą tą chaosą, būdavo be galo linksma –niekas neprisipisdavo dėl mūsų odinių batų, dėl pieno arbatos puodeliuose, nieko nedomino galimybė sujungti anarchizmą su pacifizmu, ir niekas mūsų negrūzino nuobodžiais monologais apie Bakuniną (kurio vardas tada tikriausiai asocijavosi su kokios nors degtinės pavadinimu). Idėjos buvo atviros, mes kartu kūrėm savo gyvenimus. Tai buvo šaunūs metai – dar iki tol, kol mūsų kūriamos alternatyvos pavirto nuobodžių taisyklių teisynu, o reiškinys, kurį vadinome „tikru panku“ tapo eiliniu getu. Mes netgi sugrojome koncertą „Rock Against Racism“ rėmuose, vienintelį koncertą, už kurį mum sumokėjo. Kai paprašėme jų boso palikti pinigus geram reikalui, jis pasakė: „tai ir yra reikalas“. Daugiau mes neikada nekontaktavom su „R.A.R.“.
| + | |
| − | | + | |
| − | Kol šarlatanai pamažu kraustėsi į Valstijas, arčiau savo mėgstamų dopingų, vienišumas mus grūdino. Nusprendėme, jog reikia baigti su nusigėrimais iki žemės graibymo ir pradėti kiek rimčiau žiūrėt į kūrybą. Mes pradėjome rengtis juodai, vardan protesto prieš savimilas madingus pankus. Mes pradėjome jungti į pasirodymų programą filmus ir videoinstaliacijas. Mes leidome brošiūras, aiškinančias mūsų idėjas, ir laikraštį „International Anthem“. Mes sukūrėm vėliavą, kuri kabojo už mūsų nugarų iki pat galo, ir nusprendėme hujarinti mažiausiai iki tada tolimais atrodžiusių 1984-ų metų. 1978-ų metų vasaros pabaigoje firmos „Small Wonder Records“ vadovas Pete`as Stennet`as išgirdo vieną mūsų demo kasečių ir jam patiko. Jis norėjo išleisti mūsų singlą, bet niekaip negalėjo nuspręsti kokį treką pasirinkt, tai mes įrašėme visas iki to momento sukurtas dainas ir išleidome pirmą istorijoje daugiatrekinę 45-inę. Albumą pavadinome „The Feeding Of The Five Thousand“. Minimalus plokštelių skaičius, kurį galėjome atspausdinti buvo penki tūkstančiai, kas buvo maždaug 4,900 plokštelėmis daugiau, nei tikėjomes parduoti. Albumui šiuo metu iki auksinio disko trūksta vos kelių šimtų kopijų, nors, nemanau, jog muzikinė spauda pakels dėl šio fakto šurmulį. Dabar, kai mūsų koncertinis setas buvo įamžintas plokštelėje, įpakuotoje į tada novatoriškai atrodžiusį juodai-baltą viršelį, muzikinė spauda pradėjo puolimą, kuriam buvo lemta tęstis ilgus metus. Jie neapkentė mūsų ir mūsų albumo, jų pasišlykštėjimui nebuvo ribų. Nesumeluosiu sakydamas, jog mes buvome viena įtakingiausių grupių britiško roko istorijoje, savaime aišku, mes neturėjome svarbios įtakos muzikai, bet mūsų įtaka visuomeniniam gyvenimui buvo didžiulė. Nuo pat pradžių žiniasklaidos priemonės bandė ignoruoti mus,ir tik aplinkybių spaudžiami nenorom pastebėdavo mūsų egzistavimą. Viskas veikia paprastai: jeigu tu nepadedi jiem komercinės ekspluatacijos žaidime, jie nepadės tau. Muzikinis biznis ne tik perka grupes, jis taipogi moka muzikinei spaudai. Šarlatanai prasiskverbė gyliau, nei manėme.
| + | |
| − | | + | |
| − | Tuo tarpu priešas nesnaudė ir, supratęs, jog tampame grėsme jo kontrolei, pradėjo siūlyti mum bendradarbiavimo variantus. Didysis dėdė bandė nupirkti CRASS pigiu vynu ir 50,000 funtų, kurie priklausytų mum, jei prisijungtume prie „Persio komandos“. Jis taip pat pasakė mum, jog moka „pardavinėt revoliuciją“, ir kad be jo pagalbos niekada nesugebėsim pakilti į aukštumas. Tai buvo pirmas iš daugelio atmestų pasiūlymų, mes niekada dėl to nesigailėjome, o, tiesą sakant, apie Jimmį Persį mes daugiau nieko negirdėjome.
| + | |
| − | | + | |
| − | Kai „Feeding“ išėjo 1979-ų pavasarį, pirmas trekas plokštelėje buvo tuščias ir vadinosi „The Sound Of Free Speech“. Vinilo gamyklos vadovybė pareiškė, jog ten turėjusi atsidurti daina „Asylum“ buvo per daug šventvagiška. Tai – tikrasis cenzūros veidas „laisvame“ pasaulyje.
| + | |
| − | | + | |
| − | Galiausiai, radome gamyklą, nepabijojusią turėt reikalų su „Asylum“, todėl mes dar kartą įrašėme dainą kartu su kompoziciją „Shaved Women“, atspausdinom viršelius namuose, pardavėm plokšteles po 45 pensus ir likome visiškai be pinigų.
| + | |
| − | | + | |
| − | Iš karto po išleidimo, singlas „Reality Asylum“ sukėlė mum krūvą nemalonumų. Plačiosios visuomenės skundai peraugo į policijos reidus ir Scotland Yard`o atstovų vizitą. Po gan malonaus vakaro, praleisto už puodelio arbatos tvarkos sergetojų kompanijoje, visus metus virš mūsų galvų kabojo grėsmė atsidurti už grotų. Vėliau gavome žinią, jog mes laisvi, bet geriau mum būtų nekartoti savo juokelių. Pati „laisvės“ esmė darė neišvengiamu patyrimo kartojimą, begalinė policijios pretenzijų karusėlė pradėjo suktis, ji sukasi lygi šiol.
| + | |
| − | | + | |
| − | Maždaug tuo pat metu mes įrašėme pirmą ir paskutinę sesiją Džono Peelo radioprogramoj. Nuo to laiko mes gavome keikūnų reputaciją, todėl į radiją jau nebegalėjome patekti, nors sudalyvavome keliose pokalbių laidose, kas privedė iki to, jog BBC laikinai įtraukė mus į „juodajį sąrašą“. Suprantama, jog mūsų nuomonės Folklendo salų konflikto atžvilgiu pasirodė neleistinos klausytojamas, kurie užvertė BBC skundais.
| + | |
| − | | + | |
| − | Norėdami paneigti spaudoje pasirodžiusias nesąmones, jog mes esame tiesiog kairiųjų/dešiniųjų pažiūrų galvažudžiai – jiem nepavyko mūsų perkąst, šalia savo vėliavos pradėjome kabint anarchistinę. Tuo metu raidė A skritulyje retai pasirodydavo kitur, nei nuobodžioje anarchistinėje literatūroje. Po kelių mėnesių šis simbolis pradėjo puošti odines striukes, ženkliukus ir sienas visoje šalyje, po kelių metų jis pasklido po pasaulį. Rotten`as, galbūt, paskelbė save anarchistu, bet būtent mes sukūrėme anarchiją kaip judėjimą milijonams žmonių.
| + | |
| − | | + | |
| − | Mes sužinojome, jog Campaign for Nuclear Disarmament vis dar egzistuoja, nors ir savinaikinančia forma, ir nusprendėme skleisti jų idėjas – patys jie nesugebėdavo to daryt. Nuo to laiko, spjaudami ant muzikinės spaudos pašaipų, koncertų metu iškabindavome ir pacifiką.
| + | |
| − | | + | |
| − | Mūsų turų pagalba pamažu prikėlė „C.N.D.“ į gyvenimą. Mes pasakojom apie juos tūkstančiam žmonių, kurie tapo organizacijos prisikėlimo pagrindu. Naujas ir lygi šiol neinformuotas visuomenės sektorius sužinojo apie vieną iš radikalaus mąstymo formų, kas privedė prie didžiulių demonstracijų ir akcijų, besitęsiančių iki šiol.
| + | |
| − | | + | |
| − | Mūsų darbai davė pelno ne rock`n`roll`o rėmuose, o tūkstančių žmonių suradikalėjusiuose protuose visame pasaulyje.. Nuo Grinhamo vartų iki Berlyno sienų, nuo „Stop the City“ akcijų iki pogrindinių koncertų Lenkijoje – visur galima buvo įžvelgti mūsų specifinę anarcho-pacifizmo atšaką, dabar beveik sinonimišką su panku.
| + | |
| − | | + | |
| − | Nuo 77-ų pradžios mes pradėjome graffiti-karą Londono centre. Mūsų užpurkšti per trafaretą šūksniai – visi nuo „Fight War Not Wars“ iki „Stuff Your Sexist Shit“ – buvo pirmi tokio pobūdžio graffiti D. Britanijoje, ir jie įkvėpė visą judėjimą, kuris, kaip nebūtų gaila, dabar randasi hip-hopo menininkų, nedarančių nieko, tik pabrėžiančių amerikietiškos kultūros išdavikišką esmę, šešėlyje.
| + | |
| − | | + | |
| − | Norėdami pažymėt laimėjimus graffiti srityje, mes nusprendėme pavadinti sekantį albumą „Stations Of The Crass“. Viršelyje – mūsų darbų vienoje iš Londono metro stotelių fotografija. „Stations“ turėjo pirmą istorijoje šešis kartus sulankstytą viršelį. Prie plokštelės buvo pridedamos našyvkės, kurias spausdindavom namuose.
| + | |
| − | | + | |
| − | Pete`as iš parduotuvės „Small Wonder” buvo pavargęs nuo policijos dėmesio, todėl nusprendėme pasiskolint pinigų ir išleisti “Stations” savo jėgomis. Albumas buvo taip gerai parduodamas, jog jau greitai mes sugebėjome atiduoti skolą ir užmokėt už tai, jog viršelius lankstytų mašina. Iš pradžių tą darydavome namuose.
| + | |
| − | | + | |
| − | “Stations” buvo toliau platinamas, ir greitai kilo mintis apie galimybę leisti kitų grupių materialą. Buvo sukūrtas leiblas “Crass Records”, kurio veikla prasidėjo nuo grupės ZOUNDS singlo išleidimo. Tai buvo pirma iš daugiau nei šimto grupių, kurias mes pateikėm nieko neįtariančiai publikai.
| + | |
| − | | + | |
| − | Mes sugrojome kelis koncertus paremti fondui, kuris rūpinosi anarchistų (žinomų kaip “Persons Uknown“), pakliuvusių už grotų, apsauga. 1980-ų pavasarį, po išėjimo į laisvę, jie pasiūlė mum dalyvauti Anarchistinio centro kūrime. Mes išleidome “Bloody Revoliutions”, su POISON GIRLS daina “Persons Uknown” kitoje plokštelės pusėje, ir centras buvo atidarytas už tokiu būdu gautas lėšas. Nelygi santuoka tarp senos mokyklos anarchistų iš “Persons Unknown” ir anarcho-pankų tęsėsi ne daugiau nei metus. Su laiku ideologinis spaudimas tapo per didelis, ir centras užsidarė.
| + | |
| − | | + | |
| − | Lengvumas, su kuriuo mes sugebėjome surinkti pinigus centrui, parodė, jog galime ne tik kurti savas idėjas, bet ir labai efektyviai rinkti lėšas tam, kad tos idėjos išvystų dienos šviesą. Tais laikais į mūsų pasirodymus susirinkdavo minios žmonių, ir mes nusprendėme rengti tik benefitinius koncertus. Per kelis metus mum teko sudalyvauti lėšų rinkime daugeliui iniciatyvų paremti.
| + | |
| − | | + | |
| − | Atėjo laikas ir feministinei atakai. Mes jau kurį laiką žinojome, jog mus laiko agresyvia grupe ir kad feministinė mūsų veiklos dalis ignoruojama. Mes išleidome “Penis Envy”, o nieko nesupratusi muzikinė spauda pagyrė albumą dėl to, kad jis įrašytas “vienintelėmis feministėmis, atrodančiomis pakankamai patraukliai, jog galima teigti – jos dainuoja savo noru, o ne keršto tikslais”. Ir ką daryt su tokiais žmonėmis? Daugelio CRASS “pasekėjų” reakcijoje buvo galima įžvelgti panašius prietarus, tik kitiokiu kampu. Jie troško sužinoti, kodėl pas mus “dainuoja tik bobos”.
| + | |
| − | | + | |
| − | Paskutinė “Penis Envy” daina vadinosi “Our wedding” – tai buvo saldaus popso satyra. Įrašas buvo pasiūlytas firmos “Creative Recordings And Sound Services” žurnalui “Loving”, vienam iš tų, išnaudojančių paauglių vienišumo jausmą. Daina buvo pateikta žurnalo skaitytojams kaip “būtina šiai laimingai dienai”. Kai apgaulė buvo demaskuota, pomidorai lėkė į “Loving” veidą.
| + | |
| − | | + | |
| − | „Penis Envy“ išleidimas patvirtino seniai pas mus atsiradusius įtarimus. Po savaitės nuo išleidimo albumas pateko į šalies čartų 15-tą vietą, o po dviejų savaičių jo nebuvo net pirmąjame šimtuke. Panašus likimas laukė ir “Nagasaki Nightmare”. Tapo akivaizdu - jei major leiblai moka pinigus už savo plokštelių patekimą į šalies hit-paradus, jie užmokės ir už tai, kad mūsų ten nebūtų. Mes žinojome, jog “E.M.I” įrašų kompanija mūsų nemėgsta, jie uždraudė savo smulkiem padaliniam pasirašyti bet kokius kontraktus su “CRASS atstovais”, o jai priklaususios parduotuvės “H.M.V” nesiartindavo prie mūsų produkcijos, supykę dėl “Bloody Revoliutions” plakato.
| + | |
| − | | + | |
| − | Jau gan ilgą laiką gastroliuodavome po visą Jungtinę Karalystę, be baimės lipdami ant scenos ten, kur nežengdavo kitos grupės. Grojome provincijos miestelių kultūros rūmuose, skautų bazėse, visuomeninėse centruose, visur, išskyrus godžių klubų scenas ir išpuikusias universitetų aikšteles.Mes dalinomės savo muzika, filmais literatūra, mintimis ir maistu su žmonėmis.Visur mūsų laukė besišypsantys veidai žmonių, pasirengusių sukurti alternatyvą jų supusiam nykumui.
| + | |
| − | | + | |
| − | Bet ne viskas ėjosi taip sklandžiai, atsirasdavo norinčių sunaikinti viską, ką kūrėme. Mes bandėm sugroti festivalyje Stonehendge, bet buvome sumušti baikerių; mūsų pasirodymus nutraukdavo Nacionalinis Frontas ir Social-darbininkų partija; Belfaste grojome Olsterio Karališkai policijai, Redinge išlydėdavome iš salės Britiško judėjimo atstovus, Londone mušėmės su žmonėmis iš Raudonųjų brigadų. Turėjome daug nemalonumų, bet jie niekad nesugebėdavo persverti džiaugsmo.
| + | |
| − | | + | |
| − | Per 1981-us įrašinėjome albumą “Christ – The Album”, kuris 1982-ų vasarą buvo paruoštas išleidimui. Bet tą kartą nemalonumai persvėrė džiaugsmą – “Didžioji Britanija” pradėjo karą.
| + | |
| − | | + | |
| − | Nereikšmingi įvykiai Pietų Džordžijos saloje, apie kurią niekas niekada nebuvo girdėjęs, privedė prie reikšmingų įvykių Folklendo salose, apie kurias irgi niekas niekada nebuvo girdėjęs. Į anarcho-pacifistinį oro balioną buvo įsmeigta adata, kuri per kelis mėnesius suplėšė oro balionėlį į gabaliukus. Tuo metu, kai šimtai jaunų žmonių žūdavo nuo kulkų, visos mūsų dainos, protestai, mūsų idėjos ir žodžiai pasirodė esą beverčiai. Giliai širdyse žinojome, jog vertybės, kuriomis tikėjome ne beprasmiškos, bet tuo momentu viskas atrodė tuščiai.
| + | |
| − | | + | |
| − | Rizikuodami tapti išdavikais, mes greiatai išleidome plokštelę prieš karą Folklendo salose. Muzikinė spauda akimirksniu identifikavo mus kaip išdavikus. Mes taipogi gavome įspėjimą nuo valdžios – mum patarė “veikti labiau apgalvotai”. Atrodė, jog protesto prieš karą neegzistavo, o bet kokia kritika spaudoje buvo nuslopinama. Kol problemos buvo abstrakčios, judėjimas už taiką buvo laimingas šaukti “karui-ne”. Dabar, kai pasitaikė proga rėkt, tyla buvo ypač skausminga. Tikras sąmišis pakilo karui jau pasibaigus – kai mes išleidome albumą “How Does It Feel To Be A Mother Of A Thousand Dead?”. Po to, kai Parlamente kažkas paklausė Tetčėr, ar ji girdėjusi mūsų plokštelę, ji ir jos partija nutarė mus nubausti. Nelengva užduotis vadovauti tyrimui teko konservatoriui Timui Eggar`ui. Ir nuo pat pradžios jis pradėjo susimaut.. Viskas griuvo, kai radioeteryje mes parodėme Eggar`ą kaip visišką mulkį. Tori partija iš karto atstojo nuo mūsų ir net išsiuntinėjo savo partijos nariams laiškus, raginančius ignoruoti bet kokias provokacijas iš mūsų pusės. Staiga mes pradėjome gaut laiškus nuo „opozicijos“ atstovų. Galbūt mes buvome ne vieni. Galbūt jie susiprato!
| + | |
| − | | + | |
| − | Supratome papuolę į nežinomą, bauginančią areną. Mes norėjome pateikt savo pažiūras visuomenei, norėjome jomis pasidalint su bendraminčiais, bet dabar tas pažiūras analizavo tamsūs šešėliai, gyvenę valdžios koridoriuose. Eggar`as padarė mum gerą reklamą, ir žurnalistai taip ir korėsi mum ant kaklo, ypatingai tie, kuriem grasinant vos ne sušaudimu uždraudė artintis prie tikros informacijos apie karą. Mum kildavo jausmas, jog gaudėm mažą žuvelę, o pagavom banginį. Mes nežinojome, ar derėtų paleisti garpuną, ar toliau traukt, kol neišeikvosim visų savo jėgų.
| + | |
| − | | + | |
| − | Greitis, kuriuo buvo sužaistas Folklendų karas ir naikinimas, kurį Tetčėr sėjo namuose ir užsieny,vertė mus veikti greičiau nei kadanors. Išeikvojome per daug laiko, ruošdami „Christ – The Album“, todėl dainos, perspejusios apie gręsiantį karą, jau buvo nereikalingos. Tokstetas, Bristolis, Brikstonas ir Folklendai jau degė, kai išleidome vinilą. 1982-ų pabaigoje, supratę, jog „judėjimą“ reikia išjudinti, mes organizavome pirmą per kelis dešimtmečius koncertą skvote – dabar jau neegzistuojančiame klube „Zig Zag“. Buvo daug nemokamo maisto ir vogto alkoholio, kuris tekėjo upėmis, vėl skelbėm savo nepriklausomybę, dabar dar dvidešimties grupių kompanijoje, tų, kurias galima pavadint „tikruoju panku“. Visi kartu mes sukūrėme 24 valandas trūkusį energijos sprogimą, kuris įkvėpė daugybę panašių akcijų visame pasaulyje. Mes išmokome pamoką. „Pasidaryk pats“ principas niekada neatrodė taip realiai, kaip tą dieną „Zig Zag`e“.
| + | |
| − | | + | |
| − | Daugeliu atžvilgių „Zig Zag“ įtvirtino mūsų ryžtą, bet darbas buvo dar nebaigtas. Nusprendę laikytis už garpuno ir kovoti su banginiu, su naujomis jėgomis puolėme Tetčėr ir jos sąjungininkus. Prasidėjo pasiruošimai prieš 1983ų rinkmius, „opozicija“ praktiškai subyrėjo, leiboristai padarė lemtingą, pasibaisėtiną posūkį ties branduoliniu klausimu. Judėjimas už taiką buvo suplėšytas į gabaliukus.
| + | |
| − | | + | |
| − | Albumas „Yes Sir, I Will“ tapo mūsų pirmu taktiniu smūgiu, tai buvo desperatiškas rėksmas, nukreiptas į ieškančius valdžios ir į pasyviai pripažįstančius jų dominavimą. Plokštelės message`as buvo labai aiškus: „ Nėra jokių autoritetų, išskyrus tave pačią/patį”.
| + | |
| − | | + | |
| − | Kol mūsų politinė pozicija vis labiau poliarizavosi, mes pajutom būtinybę apibrėžti savo motyvus truputi aiškiau, ko iki šiol mum padaryti nepavykdavo. Keli grupės nariai išleido “Acts of Love”, penkiasdešimt lyriškų eilėraščių, bandydami įrodyti, jog mūsų nepasitenkimo priežastimi buvo meilė, o ne neapykanta. Mūsų veiksmų neaiškumas pradėjo jaudint mus pačius. Ar iš tikrųjų galimos bekraujės revoliucijos? Ar mes pakankamai realistai? Ar mus žudė mūsų pačių paradoksai?
| + | |
| − | | + | |
| − | Kaip tik tuo metu išsiuntinėjom pasaulio spaudai liūdnai pagarsėjusias “Tetčėrgeito kasėtes”. Kruopščiai falsifikuotas Reigano ir Tetčėr telefoninio pokalbio įrašas, savyje nešė premjėrės prisipažinimą, jog būtent ji atsakinga už tai, kad paskendo “Belgranas” – su tokiu kaltinimu jai dar teks susidurti, ir tai, kad Tetčėr žinojo apie “Invisible”`o sprendimą panaudot “Sheffild”`ą kaip jūrų kiaulytę – tas faktas tada dar nebuvo žinomas. Nenorėdami nieko praleisti, mes privertėme Reiganą grasinti Europai branduoliniu ginklu.
| + | |
| − | | + | |
| − | Beveik metus įrašas gulėjo be reikalo, prieš papuolant į Valstybės departamentą Vašingtone. Kategoriškas kasėtės turinio neigimas tapo puikiausiu įrodymu, jog mūsų panaudotas diskreditacijos būdas niekuo nesiskiria nuo naudojamo Valstybės departamento. Kokia dar buvo priežastis to, kad jie taip sunerimo dėl mūsų megėjiškų pastangų sukurti falsifikuotus audiodokumentus. Žinoma, viskuom buvo apkaltintas Kremlius. Jau greitai keli laikraščiai Amerikoje ir “Sunday Times” D. Britanijoje parašė apie tai, pasinaudoję faktais norėdami įrodyti KGB žaidimo nesąžiningumą. Pirmą kartą spaudoje buvo suabejota Tetčėr tyrumu ties “Belgrano” klausimu. Mes buvome kupini jaudulio ir baimės – ar verta papasakoti apie apgaulę?
| + | |
| − | | + | |
| − | Mūsų abejonės išsisklaidė, kai žurnalistas iš “Observer” susisiekė su mumis dėl “kažkokios kasėtės”. Iš pradžių mes viską neigėm, bet vėliau nusprendėm prisiimti atsakomybę. Mes buvome be galo atsargūs, darydami ir platindami kasėtę, kad būtumę įsitikinę – niekas nežino, jog mes stovim už visko. Kaip “Observer” gavo informaciją, privedusią iki mūsų, lygi šiol lieka paslaptimi. Tai tapo svariu perspėjimu – jei sienos turėjo ausis, kas dar galėjo būti žinoma apie mūsų veiklą?
| + | |
| − | | + | |
| − | Pradedant 1977-ų garffiti, mes dalyvavome įvairiausiuose akcijose – nuo miesto sienų terliojimo iki sabotažo ir kitokių kenksmingų veiksmų. Mes buvome susirūpinę tuom, kad jeigu mes prisiimsim atsakomybę už kasėtę, kiti mūsų pažeidimai gali išlįst į viešumą. Mes surizikavome ir telefonas pradėjo skambėt.
| + | |
| − | | + | |
| − | Viso pasaulio žiniasklaida griebėsi šitos istorijos, susirūpinusi tuom, kad “keletas pankų” pavertė Valstybės departamentą pajuokos objektu, ir „Beje, o ką dar jūs padarėt?“ Per visus grupės egzistavimo metus mum niekada nepavykdavo pritraukt prie savęs tiek dėmesio, telefonas skambėjo nuolat, mes važinėjom visur tam, kad duoti interviu, staiga tapome „medijos žvaigždėmis“; rusų spauda ėmė iš mūsų interviu, kol į mus taikėsi amerikietiško TV kameros, mes patekome į amerikiečių rytinę programą, davėm interviu radiostotims nuo Essekso iki Tokio, į kiekvieną klausimą atsakydami iš anarchistinės pozicijos. Mes gavome savotišką politinę valdžią, į mus žiūrėjo su pagarba, bet ar to mes siekėm?
| + | |
| − | | + | |
| − | Praleidę septynis metus kelyje, mes pavirtome tuo, ką visada puldinėjom. Suradome platformą savo idėjoms, bet kažkur pakeliui praradom nuovokumą. Mūsų veikla visada turėjo humoristišką atspalvį, dabar pastebėjom, jog mus vis labiau traukia tamsa ir dažniausiai neapgalvotas karingumas. Džiaugsmą pakeitė liūdesys, pesimizmas užėmė visada karaliavusio optimizmo vietą. Per tuos septynis metus mes išprovokavome beveik pastovų valstybės dėmesį. Ir, žinoma, jie vėl mum smogė.
| + | |
| − | | + | |
| − | Prasidėjo 1984-i metai, buvę truputi blogesni, nei kad pranašavo Orwell`as. Nedarbas, alkis, benamiai. Policinė valtybė tapo realybe, ką greitai suprato šachtininikai. „Netyčinė“ žūtis nuo vaikinų mėlynom uniformom rankų tapo įprastu reiškiniu. Mus tampė po teismus, kaltino nepadorumais, kas mus beveik palaužė. „Mes galime priversti jus tylėti“.
| + | |
| − | | + | |
| − | Tą vasarą sugrojome aršų labdaros koncertą Pietų Velso šachtininkanms. Jam buvo lemta tapti mūsų paskutiniu pasirodymu kartu. Nuo scenos mes pažadėjom dirbti laisvės vardan, bet jau pakeliui namo žinojome, jog mūsų išrinktas kelias baigėsi. Mum buvo reikalingi nauji būdai užsibrėžtų tikslų pasiekimui, ir po kelių savaičių Harry Nana paliko grupę vardan naujų kelių atradimo.
| + | |
| − | | + | |
| − | Mes nebejautėm būtinumo koncertuoti. Įrodėme tuos dalykus, kuriuos norėjome įrodyti, ir jeigu po 7ių metų žmonės dar nebuvo įtikinti, tai niekaip nebuvo susiję sutuo, jog per mažai stengėmėms.
| + | |
| − | | + | |
| − | „Nėra jokių autoritetų, išskyrus tave pačią/patį“, mes tai pasakėm, bet praradom save ir tapom CRASS. Mes iki šiol įsitraukę į dažnai tampančiu skausmingu procesą, iš naujo atrasdami save, vėl žvelgdami vienas kitam į akis, gydomės nuo „visuomeninio gyvenimo“ padarytų randų. Visas „Judėjimas“ nuo „Klasių karo“ iki „Krikščionys už taiką“ privalo grąžinti sau orumą, prarastą bandymuose priešintis kitų sukeltom problemom. Mus galima apkaltinti tuom, jog identifikavome priešą, ir nors egzistuoja žmonės, uždarantys kelią laisvei, bet vis dėlto priešo reikia ieškotis savo viduje. Nėra „jų“ ir „mūsų“, yra tik „tu“ ir „aš“ Mum reikia įsitvirtinti, apmąstyti viską, išmesti dalykus, kurių neefektyvumas jau įrodytas, ir būti pasirengusiem priimti naujas idėjas, kurios gali tapti veiksmingomis. Mum reikia rasti savo asmenybę, kuri iš tiesų gali turėt autoritetą; reikia pažvelgt pro spygliuotą vielą ir policijos būrius, kad pamatyt gyvenimą, kurį renkames patys. Mes išeikvojome per daug savo laiko, energijos ir dvasios, bandydami išsklaidyti blogio šešėlį, kurį metė branduolinio amžiaus brutalumas ir siaubas.
| + | |
| − | | + | |
| − | Tas šešėlis tapo dėme mūsų širdyse. Atėjo laikas nuplaut tą dėmę ir išeit į šviesą. Mes įkliuvome į siaubo spąstus, siaubo prieš metaforiškas Grinhamo vartus. Pasibelskite ir užeikite. Dangaus Karalystė – jumyse. Mes pakankamai žinome apie tai, jog pasaulis ligotas, mum reikia stengtis neprisidėt prie jo fiziniu ar protiniu išsekimu ar bloga sveikata. Kad pasiekt užbrėžtus tikslus, kiekvienas iš mūsų turi būti pakankamai stiprus. Mes patyrėme pralaimėjimą, bet vis dėlto laimėjome.
| + | |
